KLAUSK PSICHOLOGO

Šiame skyrelyje pateikiami psichologo atsakymai į gautus svetainės lankytojų klausimus. Kadangi klausimų gali būti daug, psichologas pasilieka teisę vietoj atsakymo siūlyti individualią konsultaciją. Užduodami klausimą, lankytojai automatiškai sutinka, kad neatskleidžiant jų tapatybės, klausimas ir atsakymas bus talpinamas šioje svetainėje.

Kaip rasti Tą žmogų?

(klausimą pateikė Lijana)

Dažnai žmonės klaidingai mano, jog kažkur pasaulyje gyvena Kita jų sielos puselė, su kuria susijungus, garantuota meilė ir palaima. Telieka ją surasti! Toks įsivaizdavimas yra kurstomas ne tik legendomis ir mitais, tačiau puikiai atliepia žmogaus giluminius troškimus patirti begalinę ir besąlygišką meilę. Visgi, tai vaikiška svajonė. Neįmanoma iš anksto numatyti, su kuo tikrai būsite laimingi. Pasaulyje gyvena daugybė vyrų ir moterų, kurie potencialiai galėtų puikiausiai tikti vienas kitam į partnerius. Tad kodėl gi mes svajojame apie egzistuojantį Tą vienintelį ar vienintelę? Nes taip galvoti yra patogu. Ši iliuzija padeda išvengti asmeninės atsakomybės mokytis mylėti. Mano giliu įsitikinimu, jeigu du žmonės pajuto nevienadienę simpatiją vienas kitam ir yra pakankamai suaugę, jie tikrai turi šansų. Todėl klausimą „Kaip rasti Tą vienintelį“, aš siūlau pakeisti į klausimą „Kaip tapti vienas kitam Tuo vieninteliu ar vienintele“. Ir tai nelengvas kelias. Ne kiekvienam pavyksta, o ir ne kiekvienam norisi juo keliauti. Mokydamiesi mylėti, pirmiausiai turime atsisakyti iliuzijos, jog kitas žmogus patenkins visus mūsų lūkesčius ir troškimus. Turime susitaikyti, jog ne visada matysime jį geros nuotaikos ar besišypsantį, ne visada mums pavyks susikalbėti ir užteks jėgų ir noro vienas kitą suprasti. Taip pat turime atsisakyti noro keisti kitą, mokyti ir padaryti patogesniu sau. Turime būti kantrūs, pagarbūs, išmokti atsiprašyti ir atleisti. Mylėti ne tik Kitą, bet ir Save.

Jei pavyduliauja, tai reiškia myli?

(klausimą pateikė Lijana)

Pavyduliavimas susijęs ne su meile, o su baime. Kitaip tariant, pavyduliaudami mes baiminamės, jog žmogus, kuriam jaučiame šiltus jausmus, gali būti mums neištikimas, išduoti ir apleisti mus. Kuo žmogui svarbiau, kad kažkas jį mylėtų, tuo skaudesnė gali atrodyti kito meilės netektis. Lygiai taip pat, kuo žmogus menkiau save vertina ir yra įsitikinęs, jog jo laimė priklauso nuo mylimojo, tuo sunkiau susitaikyti, kad gali tapti nebereikalingas ir nebesvarbus. 

​Neretai tokį neužtikrintumą savimi ir stiprų pavyduliavimą skatina buvusi skaudi vaikystės ar vėlesnio amžiaus patirtis, suformavusi įsitikinimą, jog anksčiau ar vėliau visi mus palieka ir išduoda. Aišku, pavyduliavimas gali kilti ir dėl realių šiuo metu vykstančių partnerio veiksmų – emocinės ar fizinės neištikimybės. Dar pavyduliavimu gali reikštis ir pačio pavyduliaujančiojo neįsisąmonintas noras būti neištikimu savo partneriui, išduoti jį ir apleisti.
 
Visgi, kas gi vyksta pavyduliaujant? Tokiam žmogui kyla vaizdiniai ar mintys, jog jo mylimas žmogus skiria dėmesį kažkam kitam, su kažkuo kitu susitinka. Širdį užlieja neapsakomo skausmo banga. Draugiškas praeivio žvilgsnis, kolegos skambutis, kelios minutės praleistos ilgiau darbe apsėstam pavyduliavimo gali tapti neginčijamais įrodymais, jog jo partneris susirado kitą. Mėgindamas susigrąžinti kontrolės jausmą, pavyduliaujantis gali griebtis akylaus stebėjimo, įkyriai klausinėja mylimąjį, kur ir su kuo buvo susitikęs, ką veikė. Dažni skambučiai partneriui taip pat tampa pavyduliaujančiojo kasdienybe. Tokiais savo veiksmais, pavyduliaujantis žmogus gali iš tiesų atrodyti pametęs sveiką protą. Ir kuo įnirtingiau pavyduliaujantis siekia sukontroliuoti situaciją, tuo labiau atstumiantys mylimajam tampa jo veiksmai. Juolab, kad ir ramybės tokiu būdu atgauti nepavyksta. Ne taip ilgai trukus, pavyduliautojas tiek save išsekina abejonėmis ir įtarinėjimais, jog jo meilę neretai keičia neapykanta mylimajam. Žmogus jaučiasi pažemintas ir įžeistas, nusivylęs ir bejėgis. Vedinas tokių jausmų, pavyduliaujantis gali elgtis neįtikėtinai žiauriai mylimojo žmogaus atžvilgiu: žeminti, įžeidinėti, kartais netgi griebtis fizinio smurto. Tad galiausiai stiprus pavyduliavimas nužudo meilę.


Kaip padėti artimajam, įnikusiam į azartinius lošimus?
(klausimą pateikė Vida)

​Bet kokia pagalba prasideda nuo pagalbos prašymo. Neįmanoma padėti tam, kuris pagalbos neieško ir galbūt jos net nenori. Kaip ir kitų priklausomybių atveju, paprastai praeina nemažai laiko kol pats lošėjas pripažįsta, kad situacija tapo nebevaldoma. Tai dažniausiai įvyksta po sukrečiančių (reikšmingų pačiam lošėjui!) netekčių. Pavyzdžiui, žmogus netenka itin didelės pinigų sumos, yra spaudžiamas įsiskolinimo, atleidžiamas iš darbo ar paliekamas mylimosios ir pan. Ir paprastai tik tuomet jis suvokia, kokia situacija yra sudėtinga, ir būna pasiruošęs pagalbą priimti. Iki tol lošėjas gyvena neigime, kad problema egzistuoja, o artimųjų rodomą susirūpinimą greit užtušuoja fantazijos apie sėkmę, didelius pinigus ir užvaldantis azartas. Galvojant apie artimųjų pagalbą šiuo laikotarpiu, geriausia, turbūt, būtų "nepadėti" lošėjui visiškai. Kitaip tariant, asmeniui dėl savo potraukio papuolus į keblią padėtį, jokiais būdais iš jos jo netraukti - neapmokėti skolų, neteisinti prieš darbdavį ar draugus ir neslėpti realios situacijos nuo kitų artimųjų. Kuo labiau lošiantysis pasijus pernelyg nepatogiai dėl savo potraukio lošti, tuo greičiau, tikėtina, panorės savo elgesį keisti. Tada jau jam gali būti reikalinga tiek medikamentinė, tiek psichologinė pagalba. Artimieji savo ruožtu irgi gali ieškoti palaikymo savitarpio pagalbos grupėse ar individualiai. Nemažai gerų patarimų ir informacijos galima rasti internetinėje svetainėje ​http://nebenoriu-losti.lt


​​Kodėl psichologinė pagalba nepadeda?

​​"Jau keletą metų vis jaučiu nerimą ir netgi žinau to priežastį. Dėl to jau kurį laiką lankausi pas psichologę, bet rezultatai abejotini. Ar būtų verta pabandyti lankyti psichoterapiją?"
​klausimą pateikė Ugnė ​(vardas pakeistas)

​Nerimas - svarbus savisaugos jausmas. Jis yra Gamtos ar Dievo mums duotas, kad įspėtų apie grėsmę mūsų išlikimui tiek fizine, tiek psichologine prasme. Todėl nerimaujame absoliučiai visi - nuo mažo iki didelio, nors tai vienas iš nemaloniausių mūsų potyrių.
​Rašote, kad jau keletą metų jaučiate nerimą, kas leidžia daryti prielaidą, kad nerimo jūsų gyvenime šiuo metu tiesiog kyla daugiau nei jums įprasta. Be to, nors konkrečiai neįvardinote, yra jums žinoma priežastis, kuri jūsų savisaugos sistemą įjautrino.
​Visgi, PRIEŽASTIS ne tiek svarbu. Svarbu ne KAS  (priežastis), o KĄ jūs su ta patirtimi darote: kaip tai, kas jums nutiko ar vis dar vyksta, keičia jūsų požiūrį į save, į kitus, į pasaulį apskritai? Kaip ši patirtis įtakoja jūsų elgesį, kasdienybę? Koks tame nerimo vaidmuo? Apie ką nerimas jus įspėja, nuo ko saugo? Kiek reali ši grėsmė šiandien? Ką darote, kad šią grėsmę sumažintumėte?
​Tai, kad kreipėtės pagalbos į psichologę - džiugu. Kartais žvilgsnis iš šono, emocinis palaikymas iš tiesų reikalingi, ieškant sprendimų iškilusiems sunkumams. Tačiau teigiate, kad rezultatai - abejotini. Ir paabejoti jais epizodiškai tikrai verta ! Bet ne tam, kad pultumėte keisti specialistę, o tam, kad aptartumėte, kaip jums kartu sekasi. Kitaip sakant, paabejoti jums reikia garsiai psichologės kabinete ir išklausyti, kaip situaciją mato specialistė.
​Atminkit, jog atvirumas yra viena iš sąlygų, kad pagalba būtų efektyvi. Jei jus kamuoja abejonės, ar psichologė jums padeda, laikydama tai paslaptyje, kuriate tarpusavio barjerus, kurie tikėtina tikrai trukdys norimų rezultatų siekiui. Pasidalindama abejonėmis, jūs atversite naujas galimybes jūsų santykiuose ir tai gali veikti gydančiai.
​Beje, diskusijos metu reikia aiškiai įvardinti, kokio rezultato jūs tikitės ir kartu su specialiste patyrinėti, kas yra realu ir kokių sąnaudų tai reikalauja. Jei tikitės, kad nerimas turi išnykti visiškai - toks lūkestis neįgyvendinamas. Turite susitarti dėl tokių rezultatų, kokie yra pasiekiami. Be to, turite aptarti vizitų dažnumą, pagalbos trukmę. Jeigu lankotės "kurį laiką", bet nereguliariai, tai gali mažinti pagalbos efektyvumą.
​Užbaigdama pridursiu, rezultatas bendrąja prasme priklauso nuo terapinių tikslų aiškumo ir realistiškumo, kliento motyvacijos spręsti kylančius sunkumus, jo asmeninių savybių, specialisto žinių ir įgūdžių, tarpusavio susiderinimo, santykio ir dar kažko, ką sunku net įvardinti. Taigi, rezultatas priklauso ir nuo jūsų! Nepervertinkite psichologės galios pakeisti jūsų savijautą. Bendradarbiaukite. Keisti specialistą verta tik tuomet, jei jaučiate, kad nesusikalbat. Arba bendru sutarimu nusprendžiat, kad psichologinės pagalbos galimybės yra per daug ribotos jums padėti ir reikalinga psichoterapija.

 +37068486984
rasykpsichologui@gmail.com  
© PigiosSvetaines.lt