Laba diena, 

​​Nežinau net nuo ko pradėti, tiek daug minčių. Šie metai, turėję būti kupini džiugių momentų, nuėjo šuniui ant uodegos.

Su vyru sausį susilaukėme mažylės. Planavome vasarą atšokti vestuves, krikštynas. Bet kelią pakirto vyro liga. Diagnozė - paranoidinė šizofrenija. Visiems šokas, pasimetimas, nežinojimas, ką daryti.

Prieš šią diagnozę vyras buvo pasinėręs į save, vis labiau piktas ant visų, neįtikdavau net aš, visus kritikuodavo, pats save laikė labai svarbiu, turtingu, žinomu, nors visa tai - netiesa. Nesuprantu, net kas nutiko. Sausį, vasarį dar buvo viskas gerai. Kovą prasidėjo kažkokie jo migloti planai. Numodavau ranka, maniau juokauja ar erzina mane su tuo "būsiu žinomas ir turtingas". Bet tai buvo viso ko pradžia. Pradėjo išgėrinėti ir nebegrįžti naktimis namo. Valkataudavo po miestą, eidavo pas įvairius giminaičius, tetas, pusseseres, prašydavo pinigų ir toliau kliedėjo, kad jis šventasis ir labai turtingas.

Pasibaigė jo valkatavimas, kai aš su uošve supratom, kad, jei nepadėsim jam, jis tiesiog numirs. Kažkokiu būdu jis pats sutiko gultis į psichiatrinę, gulėjo ten tris savaites. Paskyrė jam vaistus. Grįžo namo. Atrodo - džiaukis gyvenimu, vyras namie, bet... Viskas nebe taip... Ir suprantu, kad nebebus kaip buvo. Pati aš labai stresuoju, vyras valkataudamas neteko darbo, tiesiog nustojo eiti. Dabar jis vartoja psichotropinius jam paskirtus vaistus, neturi jėgų dirbti, nori tik miegoti, gulėti, ilsėtis. Pati gaunu tik VPA pinigus. Dar valkataudamas prisidirbo baudų už viešosios tvarkos pažeidimus ir turi dvi baudas sumokėti. Kaip? Kaip gyventi?

Viskas slysta iš po kojų. Man gaila jo, gaila savęs, gaila planuotų, bet ne įvykusių vestuvių. Tiesiog pati noriu išeiti iš namų, užrakinti duris ir nebe grįžti. Bet privalau būti stipri dėl mažylės. Bet labai sunku. Atrodo nebėra džiaugsmo gyvenimu, kurį seniau turėjau. Vyras vis vaikšto iš kampo į kampą, neturi kas veikti, bet pati matau, kad dirbti dar ne jam. Pati aš pasimetusi, sutrikusi, bijau ateities, bijau, kad jam nepablogėtų (psichiatras sakė, kad tuos vaistus reikia vartoti metus ir paskui žiūrėti, kaip jaučiamasi be jų). Man skrandis susisuka vos pagalvojus apie jį, nevartojantį tų vaistų. O kas, jei bus net blogiau nei buvo? Pati matau, kad jis nebe toks koks buvo. Nėra ir pas jį džiaugsmo gyvenimu.

Seniau su juo jaučiausi saugi ir laiminga, kaip už mūro sienos. Dabar manyje tik baimė, nesaugumas, sutrikimas, nes mūro siena sugriuvo. Ir nežinau ar atsistatys.

Prašau padėkit nurimti ir susidėlioti mintis, nes pati to padaryti jau nebegaliu. Ačiū.

  

​​

​Savo laiške rašote, jog jaučiatės pasimetusi, sutrikusi. Netikėta vyro liga apvertė aukštyn kojom visus planus ir svajones. Tai, kas buvo aišku, nuspėjama ir žadėjo laimę, virto nežinia ir baime. Nenuostabu, jog bandote susigrąžinti kontrolės jausmą ir prašote pagalbos nurimstant ir susidėliojant mintis.

Šizofrenija – sudėtinga liga, dėl jos sunku tiek pačiam pacientui, tiek jo artimiesiems. Kadangi liga debiutavo neseniai, sunku tiksliai prognozuoti, kokia bus tolimesnė jos eiga. Pastebima, jog palankesnė dinamika labiau tikėtina, jei sergantysis gerai funkcionavo prieš ligą, turi gerą palaikymo / paramos sistemą, anamnezė yra neapsunkinta (giminėje nėra sergančių panašia liga), jei liga prasidėjo ūmiai, dominuojant pozityviems simptomams (kliedesiams, haliucinacijoms). Bet kokiu atveju, dabar svarbiausia, kad vyras gertų gydytojo psichiatro paskirtus vaistus ir pagal galimybes po truputį grįžtų į įprastą gyvenimą (būtų įtraukiamas į buities darbus, skatinamas bendrauti su draugais, vėliau – pradėtų nesudėtingo darbo paieškas).

Dėl vaistų: antipsichoziniai vaistai veikia smegenų neurocheminius procesus, todėl jų reguliarus vartojimas pagal paskirtą tvarką pristabdo negatyvių simptomų (susikaupimo ir veiklos organizavimo sunkumų, valios, emocijų ir nuotaikos sutrikimų, apatijos, socialinės izoliacijos ir pan.) vystymąsi. Medikamentinis gydymas paprastai tęsiamas nuo kelių iki keliolikos metų ir gali būti derinamas su psichoterapine pagalba. Nutraukus vaistus per anksti, per staigiai ar vengiant juos vartoti reguliariai, didėja atkryčio ir pakartotinos hospitalizacijos tikimybė. Jei gydytojas psichiatras jums minėjo metų terminą, gali būti, jog jo nepakaks. Apie tai būtinai pakalbėkite su vyru, stenkitės stiprinti jo motyvaciją gydytis tiek, kiek reikės. Gera žinia yra ta, jog tikrai pasitaiko ne tiek jau mažai atvejų, kai ligą pavyksta sukontroliuoti tiek, kad žmogus gali gyventi pilnavertišką gyvenimą.

Kadangi pats sergantysis ne visada gali aiškiai suvokti realybę (pvz.: ligai paūmėjus), būkite pasiruošusi pasirūpinti vyru atkryčio metu. Išmokite atpažinti artėjantį atkrytį: jį gali išduoti pasikeitęs elgesys, keistos kalbos, planai, padidėjęs nerimas, susijaudinimas, dirglumas, atsiradę miego sutrikimai ir pan. Neignoruokite šių požymių, suorganizuokite vyrui ekstra-susitikimą su psichiatru – greitai reaguojant, galima išvengti skaudesnių pasekmių.

Taigi, lengva bent jau artimiausiu metu tikrai nebus… Visai suprantama, kodėl norite “išeiti iš namų, užrakinti duris ir nebegrįžti”… Tokiam gyvenimo posūkiui buvote nepasiruošusi… Niekas nebūtų pasiruošęs… Ir liūdna, ir apmaudu, ir, rodos, kartais - nebeužtenka jėgų… Bet girdžiu, jog neleidžiate sau palūžti. Ir tam turite be galo rimtą priežastį – dukrytę! Todėl labai svarbu, jog rūpintumėtės ir savimi. Jūsų pačios būklė stipriai įtakoja tai, kaip galėsite pasirūpinti mažyle.

Pasirūpinti savimi ir sulaukti palaikymo galite lankydama asmeninę psichoterapiją ar paramos grupę, skirtą psichikos liga sergančiųjų artimiesiems (pvz.: www.likimodraugai.lt). Nebijokite ieškoti panašias patirtis išgyvenančių šeimų, bendraukite, bendradarbiaukite. Neatsisakykite draugų, artimųjų pagalbos - leiskite laiką su jais, neužmirškite pramogų. Nesigėdykite ir neslėpkite vyro ligos. Kreipkitės į savivaldybės, kurioje gyvenate, socialinės paramos skyrių, išsiaiškinkite, kokią finansinę ir socialinę paramą ar pagalbą dėl susidariusių aplinkybių galite gauti – galbūt tai sušvelnins ir atsiradusią pragyvenimo naštą.