(klausimą pateikė Vida) ​Bet kokia pagalba prasideda nuo pagalbos prašymo. Neįmanoma padėti tam, kuris pagalbos neieško ir galbūt jos net nenori. Kaip ir kitų priklausomybių atveju, paprastai praeina nemažai laiko kol pats lošėjas pripažįsta, kad situacija tapo nebevaldoma. Tai dažniausiai įvyksta po sukrečiančių (reikšmingų pačiam lošėjui!) netekčių. Pavyzdžiui, žmogus netenka itin didelės pinigų sumos, yra spaudžiamas įsiskolinimo, atleidžiamas iš darbo ar paliekamas mylimosios ir pan. Ir paprastai tik tuomet jis suvokia, kokia situacija yra sudėtinga, ir būna pasiruošęs pagalbą priimti. Iki tol lošėjas gyvena neigime, kad problema egzistuoja, o artimųjų rodomą susirūpinimą greit užtušuoja fantazijos apie sėkmę, didelius pinigus ir užvaldantis azartas. Galvojant apie artimųjų pagalbą šiuo laikotarpiu, geriausia, turbūt, būtų "nepadėti" lošėjui visiškai. Kitaip tariant, asmeniui dėl savo potraukio papuolus į keblią padėtį, jokiais būdais iš jos jo netraukti - neapmokėti skolų, neteisinti prieš darbdavį ar draugus ir neslėpti realios situacijos nuo kitų artimųjų. Kuo labiau lošiantysis pasijus pernelyg nepatogiai dėl savo potraukio lošti, tuo greičiau, tikėtina, panorės savo elgesį keisti. Tada jau jam gali būti reikalinga tiek medikamentinė, tiek psichologinė pagalba. Artimieji savo ruožtu irgi gali ieškoti palaikymo savitarpio pagalbos grupėse ar individualiai. Nemažai gerų patarimų ir informacijos galima rasti internetinėje svetainėje ​http://nebenoriu-losti.lt ​