Vaikas išgyvena netektį

Susidūrimas su mirtimi yra neišvengiama gyvenimo patirtis. Deja, bet matyti mirštantįjį ar dalyvauti brangaus žmogaus laidotuvėse pasitaiko net vaikams. Tokiu atveju šalia esantiems suaugusiems tenka nelengva užduotis - padėti mažyliui išgyventi netektį. 

​Pranešti vaikui apie mirtį, daugeliui yra sunku. Kyla klausimas, kaip vaikui pasakyti, kas nutiko, kaip paaiškinti, kas yra mirtis, ar vestis į laidotuves, baiminamasi vaiko reakcijos. Neretai pokalbis atidėliojamas, nesutariama, kas turėtų pakalbėti su vaiku.  

​Visgi, laiko vilkinimas ir faktų slėpimas nėra pati geriausia išeitis. Vaikas gana greitai ima jausti tarp namiškių atsiradusią įtampą ir pradeda spėlioti, kas yra negerai.
​ 
Geriausia, kad apie nelaimę su vaiku pasikalbėtų jam artimas žmogus. Tas, kuriuo vaikas pasitiki, su kuriuo ir anksčiau pasitardavo, kartu žaisdavo ar matydavo jį savo kasdienybėje. ​    

Kaip kalbėti...

Apie netektį su vaiku reiktų kalbėti kuo paprasčiau, atvirai ir nuoširdžiai. Svarbu atsižvelgti į vaiko amžių ir galimybes suprasti bei priimti tai, ką sakote. Neužverskite vaiko informacija. Orientyras pokalbiui gali būti pačio vaiko užduodami klausimai.
​ 
Kalbėdami su vaiku apie netektį, nevartokite metaforų, vaizdingų palyginimų ar sudėtingų išsireiškimų. Mažieji nesupranta perkeltinės prasmės ir priima visa paraidžiui, tiesiogiai. Pavyzdžiui, jei sakysite, jog mirusysis „išėjo“, „iškeliavo“, vaikas gali jaustis nepelnytai paliktas ir piktintis, kad jo nepasiėmė kartu. O tokios abstrakčios sąvokos kaip mirtingumas, nebūtis, egzistencijos pabaiga ir t.t. paprastai gali būti suprantamos ne anksčiau kaip tik įžengus į paauglišką amžių. 
- Ar jis miega? - Ne, jis miręs. - Kodėl jis mirė? - Nežinau, bet išties labai liūdna. - Kas nutinka, kai žmogus miršta? - Kai žmogus miršta, jis nebekvėpuoja, nustoja plakti jo širdutė ir žmogus nieko nebejaučia. - Kodėl jį užkasa? - Taip žmonės palaidoja mirusįjį, vėliau supila kapelį. - Ar jam nesunku kvėpuoti po žeme? - Miręs žmogus nekvėpuoja, jam nebereikia oro. - Ar aš jį dar pamatysiu? - Ne, tu jo jau nebepamatysi, bet jis liks tavo prisiminimuose. - Ar tu irgi mirsi? - Taip, aš irgi kažkada mirsiu. Bet tikiuosi, tai bus dar negreitai.
​Atminkite, jog išgirdęs žinią apie netektį, vaikas gali priešintis jai – neigti ir elgtis taip, lyg nieko nebūtų įvykę. Vėliau gali tapti uždaresnis, nervingesnis, jam gali būti sunkiau susikaupti, užmigti. Jei vaikas yra ikimokyklinukas, tikėtina, jog jis dar nesuvokia, kad mirtis yra neatšaukiama, todėl gali fantazuoti ir kurti planus, susijusius su mirusiuoju taip, lyg jis ryt ir vėl būtų gyvas. 
​Be abejo, galite sulaukti ir labai audringos reakcijos. Jausmų intensyvumas ir dinamika priklauso tiek nuo vaiko santykio su mirusiuoju, tiek nuo pačio vaiko individualių ypatumų (amžiaus, temperamento, patyrimo). Jeigu jums vaiko reakcija pasirodytų per stipri, nenuvertinkite vaiko jausmų, siūlydami nusiraminti. Tai nepadės vaikui išgyventi skausmo. Sielvartas, liūdesys yra normali ir natūrali reakcija į netektį. Skubotas raminimas gali būti suprantamas kaip reikalavimas nejausti skausmo, kuris esamoje situacijoje yra neišvengiamas. Leiskite vaikui verkti tiek, kiek jam reikia ir kada reikia. Būkite šalia ir palaikykite vaiką.
​Vėliau trumpai papasakokite, kokie laidojimo ritualai laukia, kaip bus galima atsisveikinti su mirusiuoju. Paklauskite, ar vaikas norės dalyvauti laidotuvėse. Neverskite ten eiti, jei vaikas jaučiasi tam nepasiruošęs. Jei mirė vaikui labai artimas žmogus, trumpai papasakokite, kaip artimiausiu metu keisis vaiko gyvenimas, dienotvarkė – kas iš suaugusiųjų rūpinsis tais reikalais, kuriais rūpinosi mirusysis. Tokie konkretūs paaiškinimai padeda vaikui ištverti su netektimi atsiradusį nerimą ir nesaugumą.

Gedėjimas – tai procesas

Gedėjimas yra procesas. Skausmas neišnyksta per dieną, savaitę ar mėnesį. Šis procesas turi savitą tempą, paūmėjimo ir atoslūgio etapus. Neįmanoma iš anksto pasakyti, kiek jis truks ir kaip rutuliosis. Ir net ne laikas čia svarbiausias. Psichika turi atlikti didelį darbą, kad pusiausvyra būtų atstatyta. Suaugusiems svarbu žinoti, jog epizodiškai vaikui gali būti reikalinga jų pagalba ir tam reikia būti pasiruošus. 
​Atminkite, jog artimojo mirtis kartu nusineša ir tam tikras vaiko svajones, planus, sietus su mirusiuoju. Liūdna, jog tam tikri dalykai niekada nebegalės įvykti ir tenka atsisveikinti ir su jais. Sudūžta iliuzija, jog viskas vyksta taip, kaip suplanuota ar susitarta. Ir neretai ne tik liūdna, bet ir pikta. Be to, dažnai pasitaiko, jog dėl savo mąstymo ypatumų vaikas jaučiasi kažkaip įtakojęs tokią įvykių eigą ir kaltina save. O neturėdamas su kuo pasikalbėti, gali jaustis vienišas ir apleistas.
​Taigi, išgyvendamas netektį, vaikas patiria daugybę jausmų: liūdesį, tuštumą, pyktį, nerimą, kaltę... Jie gali keisti vaiko elgesį ir reikštis pačiais neįprasčiausiais būdais. Suaugusiųjų užduotis – atpažinti šiuos jausmus ir padėti vaikui juos išreikšti žodžiais.
​Kalbėdami, padėkite vaikui suprasti, kad įvairūs ir net prieštaringi jausmai yra normalu. Skatinkite dalintis visais jausmais, kurie kyla. Ir geriausia, turbūt, tai padaryti savo pavyzdžiu: neslėpkite savo skausmo, dalinkitės su vaiku tuo, kaip jaučiatės dėl netekties, padrąsinkite ir vaiką išsikalbėti. Pavyzdžiui: „Aš labai jo ilgiuosi ir taip sunku patikėti, kad niekuomet jau nebepamatysiu. Tu tikriausiai irgi apie jį pagalvoji?“. Kita vertus, atminkite, jog šio pokalbio tikslas yra ir turi likti pagalba vaikui, o ne jūsų emocinis palengvėjimas. Jei jaučiate, kad per sunku kalbėti, pasvarstykite, galbūt ir jums reikalinga pagalba – šiuo atveju kito suaugusio žmogaus – artimo draugo, o gal net psichologo. 
​Tokie pokalbiai gali būti labai intensyvi emocinė patirtis tiek jums, tiek vaikui. Vaikas taip pat gali atsisakyti kalbėtis. Nespauskite ir neverskite jo. Pripažinkite, jog apie netektį kalbėti nelengva, bet likite atviras šiai temai ateityje. Jei vaikas kalbėtis sutinka, dalinkitės patys ir pasiūlykite vaikui prisiminti svarbias su mirusiuoju praleistas akimirkas, patirtus nuotykius, jo būdingas frazes ar charakteringas manieras. Tai nebūtinai turi būti tik teigiami dalykai. Mirusysis buvo realus žmogus, todėl ir prisiminimai apie jį gali kilti visokie.  
​Be to, apie mirusįjį vaikui primins įvairūs daiktai, su mirusiuoju susijusios datos, pasikeitę kasdieniniai įvykiai. Nevenkite kalbėti ir apie juos, atsakykite į vaiko užduodamus klausimus. Taip pat galite pasiūlyti parašyti mirusiajam laišką ar nupiešti piešinį, kuriame vaikas galėtų išreikšti visa, kas liko nepasakyta, pasidalinti jausmais.
​Artimojo netektis reikalauja iš gedinčiojo prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos. Tai ne visada lengvas procesas. Tai, kaip vaikui pavyks tvarkytis su savo pirmųjų netekčių sielvartu, nemaža dalimi įtakos kaip apskritai jis priims netektis ateityje.  
  

 +37068486984
rasykpsichologui@gmail.com  
© PigiosSvetaines.lt