Santykiuose su vedusiu vyru

Tapti vedusio vyro meiluže - daugumai moterų ne itin viliojanti perspektyva. Nekalbu apie jaunas merginas ar moteris, kurios ieško santykių su pasiturinčiu, dažniausiai vyresniu vyru tam, kad šis išlaikytų finansiškai ir išspręstų visas kitas jų gyvenimo problemas. Tai - komerciniai santykiai ir tokiu atveju meilužės statusas gali visiškai netrikdyti. Visai kas kita - moterims, kurios vertina šeimą, partnerystę ir bendrumą.

Jeigu skaitote ir įsivaizduojate, kad tokioje situacijoje niekada neatsidurtumėte, turiu jus įspėti - gyvenime nutinka visko. Susidomėjimas vedusiu vyru gali kilti visai neplanuotai. Ypač, jei jau kurį laiką esate vieniša, paskutinių keliolikos pasimatymų patirtis visai nedžiugina, o jis – visada kvepiantis, malonus bendradarbis, kviečiantis puodeliui kavos ar vis dažniau pasisiūlantis pavežėti iki namų po darbo. Arba jis - atkaklus gerbėjas, su kuriuo susipažinote pažinčių programėlėje: simpatiškas vyriškis, turintis puikų humoro jausmą ir iškalbą.

Jei sutarsime, kad abu jie yra vedę, antras atvejis – keblesnis. Apie bendradarbio šeimyninį statusą galite nesunkiai sužinoti ir dar kartą sąmoningai apsvarstyti santykių su juo perspektyvas, tačiau vyriškis, siekiantis pažinties per programėlę, nebūtinai jums pasakys tiesą apie save. Kartais vyrai slepia, jog yra vedę, ir nemaloni informacija išlenda tik įsisiūbavus abipusiems jausmams. O tada ne taip lengva santykius nutraukti (ir nesinori)!

​Įsivaizduokime, jog žinią, kad jūsų mylimasis yra vedęs, kažkaip bandote “suvirškinti”. Pasijungia visos psichologinės gynybos. Šioje vietoje moterys, bandydamos save pateisinti ar nuraminti, sau įteigia, jog jos nieko neišduoda - būdamos laisvos, bendrauja su kuo nori. Jei santykiuose atsirado vietos trečiam asmeniui, vadinasi, juose yra kažkas ne taip - tai vyro ir žmonos problema.

Be to, santykiai su vedusiu iš pradžių gali pasirodyti idealiai tenkinantys jūsų poreikius. Galite pagalvoti, jog daugiau nieko jums ir nereikia: atviri pokalbiai, dėmesys, puokštės gėlių, dovanos, aistringas seksas ir jokios buities, maisto gaminimo, nešvarių kojinių ar išmėtytų batų.

Vyrui tai irgi maloni patirtis. Jis gauna tai, ko negauna namuose: žavėjimąsi, palaikymą, nedalomą laiką, intymumą. Juk žmona jau seniai nebeaikčioja dėl kiekvieno jo “žygdarbio”, ir neskiria tiek laiko jam, nes tikriausiai rūpinasi vaikais ir buitimi, nebeatrodo tokia gaivi ir svaiginanti.

Tačiau laikas praleidžiamas kartu ištirpsta lyg vaškas liepsnoje. Iš meilės guolio vyras grįžta pas žmoną – mylisi, kartu augina vaikus, lanko gimines, susitinka su draugais, atostogauja, įsigyja turto. O meilužės ir vyro santykius gaubianti paslaptis tampa rimtu suvaržymu – negali skambinti, kada panorėjusi, rašyti žinutes, siųsti nuotraukas, pasirodyti viešumoje meiliai apsikabinusi, pažindintis su abiejų pusių draugais, artimaisiais. Nuolat tenka taikytis prie vyro galimybių ir tenkintis tik tuo laiku, kurį jis gali skirti.

Be to, tai, jog esate užmezgusi santykius su vedusiu, greičiausiai slėpsite ir nuo savo draugių ar artimųjų. Vargu, ar tai pateisintų bei palaikytų bet kuri teisėtuose santykiuose esanti moteris. Tapusi meiluže, jūs savotiškai tampate visų žmonų prieše. O giliai širdyje ir pati žinote, kad vertinat moraliniu požiūriu, elgiatės neteisingai, kad ir kaip bandytumėte tai sau neigti.

Visgi, maloniai leidžiamas laikas kartu, stiprėjantys jausmai nebeleidžia taip lengvai paleisti ir atsisakyti santykių, verčia taikstytis su padėtimi, kuri galimai ne itin jums patinka, bet atrodo suprantama ir tikitės, jog yra laikina.

Leidžiant laiką kartu, mylintis, išsiskiria oksitocinas – prieraišumo hormonas. Jūs prisirišate prie vyro ir jums ima stigti to, ko tokie santykiai duoti negali – šeimos, bendrų namų, kartu leidžiamų rytų, vakarų, savaitgalių, santykių pilnatvės. Jūs po truputį imate apie tai užsiminti vyrui, o vėliau – ir aktyviau reikalauti.

Į tai reaguodamas vyras žada skirtis su žmona, o su jumis ir toliau elgiasi mylinčiai. Tačiau vis prašo palaukti, dar pakentėti, nes “dabar skirtis negali” - tai “žmonos gimtadienis”, tai “problemos su vaikais”, tai “reikia pirma sudėlioti verslo reikalus”. Santykiuose kyla įtampa. Sprendimas vis nepriimamas. Santykiai ima siūbuoti tarp romantiškų susitikimų ir kančios išgyvenimų. Situacija vis labiau jums atrodo slystanti iš rankų, ją vienareikšmiškai kontroliuoja vyras – pavyzdžiui, pažada atvažiuoti, bet paskutinę minutę pakeičia planus. Toks nepastovumas ir nestabilumas, be abejo, atsiliepia jūsų psichikai, tad nieko nuostabaus, jog tampate irzlesnė, mažiau pakanti.

Pagaliau imate suprasti, jog vyras greičiausiai net neketina skirtis su savo žmona – jis to tikrai neplanavo ir gyvenimas su sutuoktine jį iš esmės tenkina. Kad santykiai su jumis – tik mėginimas kompensuoti tai, ko vyrui trūksta santuokoje.

Ir iš tikrųjų, vedęs vyras, užmegzdamas santykius su kita moterimi, tikrai neieško sau žmonos. Jis žmoną jau turi! O neretai ir vaikus, namus, sudėliotą buitį, pareigas… Galimai, santykiuose su žmona pas jį įsivyravo rutina, išblėso aistros, apėmė nuobodulys. Sutuoktiniai vienas į kitą žvelgia labiau kaip į artimą giminaitį nei vyrą ar moterį, kartojasi kivirčai ir tai jį pastūmėja ieškoti kažko gaivaus, naujo, įkvepiančio. Greičiausiai jis teieško savo emocinių ir seksualinių poreikių patenkinimo, nuotykio - moters meilei ir seksui, lengvų ir neįpareigojančių santykių. Jam malonu jausti, kad vis dar yra įdomus ir patrauklus moterims, bet permainoms jis nėra pasiruošęs – būti su abiem moterimis visai gali atrodyti patrauklus variantas. Tuo tarpu užmegzdama santykius su vedusiu vyru moteris visada rizikuoja, jog vyras jos nepasirinks, nepaisant įdėtų pastangų ir praleisto kartu smagaus laiko.

Tai supratusi ir nuo meilės svaigulio atsitokėjusi, galite sąmoningai nutraukti santykius – tai būtų gana logiškas žingsnis. Atrodytų, jog save gerbianti moteris neturėtų likti santykiuose, kurie skaudina ir griauna. Tačiau sunkesniu atveju - galite būti taip įsitraukusi į šį santykį, jog kad ir kaip norėsite, iš jo išeiti bus be galo sunku. Santykiams skyrusi tiek laiko ir energijos, maitinta pažadais ir iliuzijomis, galite savo gyvenimo be mylimojo nebeįsivaizduoti. Apimta pykčio ir pavyduliaudama vyro žmonai, gali būti, jog sutelksite visas jėgas visaip kaip ją apjuodinti vyro akyse. Kai kada moterys tokiose situacijose ima elgtis dar labiau neapgalvotai – skambina žmonai ir prašo palikti vyrą, grąsina sau ar kitiems pakenkti ar bando slapta pastoti. Apsėsta minties apie bendrą ateitį, nebegalėdama toleruoti, kad vyras vis neapsisprendžia likti su jumis, tapsite vis labiau emociškai priklausoma, imsite abejoti savimi, todėl jausitės nepatenkinta ir nelaiminga.

Tačiau kaip besistengsite, vyras greičiausiai neplanavo ir liks nepasiruošęs su jumis kurti monogamiškus santykius. Jausdamas išaugusį spaudimą, jis greičiausiai ims išsisukinėti, santykiai nebus panašūs į tuos, kurie buvo pradžioje, ir galiausiai jis gali nuspręsti “likti su žmona”.

Žmona, nepaisant visų galimų jos trūkumų, vis tik turi didelį pranašumą prieš meilužę. Ji savo vyrą pažįsta daugelį metų, juos daug kas sieja – galbūt kartu taupė būstui, gimdė ir augino vaikus, palaikė įsitvirtinant profesinėje veikloje. Žmona žino visus blogus jo įpročius ir yra prie jų prisitaikiusi. Vyras ja pasitiki ir yra prie jos prisitaikęs taip pat. Todėl kuo ilgiau tęsiasi santykiai su meiluže, tuo mažėja tikimybė, jog jis paliks žmoną dėl jos.

Vis gi, reiktų pasakyti, jog kai kada vyras iš tikrųjų nusprendžia skirtis su žmona ir plėtoti santykius su meiluže. Retai, bet būna ir taip. Kitas klausimas, kokie bus tie santykiai. Juk šie žmonės dar niekada neturėjo bendros buities ir kaip jiems seksis prisitaikyti vienas prie kito, visiškai neaišku. Neaišku, kaip seksis prisitaikyti prie jo praeities, bendrauti su jo vaikais, ar buvusi žmona nemėgins keršyti ir apkartinti laimę. Svarbu suprasti, kad su visu tuo gali tekti jums susidurti ir užduoti sau klausimą - ar tikrai esu tam pasiruošusi?

Be to, jei moteris jau nebe pirmą kartą įsivelia į santykius su vedusiu, verta pagalvoti, gal ji iš tiesų ir nenori / bijo pilnavertiškų santykių. Gal monogamiškas įsipareigojimas ją gąsdina, nes augo šeimoje, kurioje nebuvo darnos ir nesinori kartoti tėvų istorijos? O gal yra giliai įsitikinusi, jog nėra verta šeimos? Ar yra įpratusi konkuruoti, todėl nesąmoningai sukuria situacijas sau, kuriose galėtų varžytis? Į šiuos ir panašius klausimus atsakymų visada galima ieškoti ir psichoterapijoje.