Santykių traumos

Santykių traumomis susidomėjau neatsitiktinai – narpliodama savo gyvenimo istorijas. Ieškojau atsakymų, kodėl socialinėse situacijose aš vis dar taip keistai kartais reaguoju, kur lyg ir nėra pagrindo tam. Perskaičiau ne vieną knygą ar straipsnį, klausiau „podcast“-ų, vykdžiau stebėseną ir savianalizę. Surinkta informacija padėjo rasti paaiškinimus, iš dalies įveikti gėdos ir neadekvatumo jausmą ir geriau save suprasti – o tai, kaip žinia, pirmas žingsnis link pokyčių. Nesiruošiu šitame straipsnyje pasakoti savo istorijos, tačiau mielai pasidalinsiu peržiūrėtos teorinės informacijos santrauka. Tikiuosi bus naudinga ir įdomu.

​Taigi, santykių traumos kartais vadinamos „emocinėmis“ ar „psichologinėmis“. Taip pat jos apima vaikystės, vystymosi (psichosocialinės raidos) traumas, bet nėra vien tik jos. Visgi, kalbant apie santykių traumas, dėmesys vaikystės išgyvenimams skiriamas didžiausias. Kodėl?

​Žmogaus vaikas į pasaulį ateina būdamas itin bejėgis. Be suaugusiųjų rūpesčio ir priežiūros jo išgyvenimo galimybės lygios nuliui. Poreikis, kad kažkas pasirūpintų, saugotų ir mylėtų, instinktyviai skatina kurti ryšį su aplinkiniais. Ir jei prisimintume „Still face“ eksperimentus (kas nežinote, galima pažiūrėti čia: https://www.youtube.com/watch?v=f1Jw0-LExyc), tai jie akivaizdžiai parodo, kokias milžiniškas pastangas gali dėti kūdikis, bandydamas susigrąžinti suaugusįjį, jei kyla grėsmė prarasti su juo ryšį. Beje, svarbu pažymėti, jog prieraišumas formuojasi nepriklausomai nuo to, kaip su kūdikiu ar vaiku elgiamasi.

​Taigi, nors traumuojančias patirtis galima patirti įvairiais gyvenimo etapais, manoma, jog veiksniai, kurie neigiamai veikė vaiko raidą, kai jis dar buvo itin priklausomas nuo suaugusiųjų ir neturėjo resursų savarankiškai savimi rūpintis, itin sutrikdo saugumo jausmą ir daro didesnę įtaką pasaulėžiūrai, formuoja dominuojančias adaptacines strategijas, prieraišumo stilių. Vaikystėje patirtos santykių traumos gali veikti santykius suaugus bei lemti atitinkamus sunkumus juose.

​Kas gi yra santykių traumos?

​Vienokių ar kitokių nemalonių išgyvenimų ar įvykių mes patiriame kone kiekvieną dieną. Tikrai ne visi jie veikia traumuojančiai. Gydytojas psichiatras Paul Conti apibūdina traumas taip: tai „emocinį ar fizinį skausmą sukeliantys sukrėtimai, visam laikui paliekantys pėdsaką žmogaus gyvenime“. Santykių traumos yra susijusios su žalingomis patirtimis artimuose, emociškai reikšminguose santykiuose (su tėvais, mokytojais, draugais, bendradarbiais, partneriais, artimaisiais ar kitais reikšmingais žmonėmis). Traumuojančiai gali veikti meilės ir dėmesio trūkumas, ignoravimas, abejingumas, fizinis smurtas, neištikimybė, išdavystė, melas, manipuliavimas, žeminimai, patyčios, pastovi kontrolė ir kitokios neigiamos patirtys. Tas pats įvykis ar aplinkybės santykiuose skirtingus žmones gali veikti skirtingai. Manoma, jog tai kaip žmogus tvarkysis su neigiama patirtimi, nemaža dalimi priklauso nuo turimo palaikymo. Neretai per gyvenimą mes patiriame net ne vieną santykių traumą, o vaikystėje, turbūt – juolab.

​Besidomėdama santykių traumomis, radau daug įvairiausių traumų teorijų. Neslėpsiu, mane visada žavi, kaip skirtingai ir iš įvairių perspektyvų į tą patį reiškinį mes galime žvelgti. Šiame straipsnyje pateikiu nemažai su tema susijusios informacijos - ji padeda turėti gaires orientuojantis santykių traumų temoje. Visgi, rekomenduoju aklai nepasitikėti vien teorijomis – bandant suprasti savus sunkumus, svarbi jūsų individuali istorija.

​Egzistuoja įvairios santykių traumų klasifikacijos. Viena jų traumas klasifikuoja pagal traumatizacijos laikotarpį: ikiverbalinės traumos (traumatizacija vyksta antenataliniu laikotarpiu ar pirmais - antrais gyvenimo metais) ir vaikystės traumos (traumatizacija vyksta trečiais – vėlesniais vaikystės ar paauglystės metais). Ši klasifikacija man patinka tuo, jog griauna vis dar pasitaikantį mitą, kad jei „vaikas nesupranta ir neatsimins, kas vyksta, tai įvykis jo - neveikia“. Anaiptol, manoma, jog ankstyvosios traumos vaiko pasaulėžiūrą, elgesį ir išgyvenimus įtakoja ne ką mažiau nei vėlesni skauduliai bei yra daug ilgiau gydomos. Visa tai pabrėžia ir būtinybę domėtis savo istorija dar iki laikotarpio, kurį jau prisimename.

Pagal minėtą klasifikaciją, patyrus traumuojantį įvykį santykiuose suaugusiame amžiuje, jis būtų vadinamas tiesiog santykių trauma.

​Antroji klasifikacija pabrėžia traumuojančio faktoriaus pobūdį ir intensyvumą. Pagal šį skirstymą santykių traumos gali būti ūmios (pvz.: partnerio neištikimybė, staigi artimojo netektis) ar lėtinės (pvz.: fizinis ar emocinis smurtas namuose, nepriežiūra, pasikartojančios patyčios mokykloje ar socialiniuose tinkluose). Ši klasifikacija pabrėžia tai, jog traumuojančiu gali būti tiek vienas įvykis, tiek pasikartojantis ar nuolatinis susidūrimas su neigiamais veiksniais. Beje, kai tam tikros neigiamos patirtys nuolatos kartojasi, pačiam žmogui ne visada lengva jas identifikuoti kaip traumuojančias.

​Dar vieną santykių traumos rūšį čia būtų pravartu paminėti – tai vikarinės (netiesioginės) traumos. Jos patiriamos stebint ar būnant šalia kitų artimojo rato žmonių, patiriančių traumuojančias situacijas (pvz.: vaikui stebint kaip tėvai muša ar žemina jo brolius ar seseris, matant mokytojo patyčias, nukreiptas prieš klasiokus). Vikarinėmis traumomis vadinamos ir tos kurias žmonės patiria bandydami padėti dėl įvairių neigiamų faktorių nukentėjusiems žmonėms: pernelyg įsijautę į jų situaciją, patiria panašius išgyvenimus lyg neigiami dalykai būtų nutikę jiems patiems. Šio tipo traumos dažnai būdingos padedančiųjų profesijų žmonėms – greitosios pagalbos gydytojams, socialiniams darbuotojams, psichologams, gelbėtojams, slaugantiems sunkiai sergantįjį. Santykių traumos čia taip pat pasitaiko, kai pagalba yra ilgalaikė, sukuriamas reikšmingas santykis su asmeniu, kuriam padedama.

​Sekanti santykių traumų klasifikacija akcentuoja stokos ar perviršio efektus. Pirmuoju atveju kalbama apie trūkumą, kurį patyrė santykiuose žmogus, o antruoju – apie tai, ko buvo per daug (video, kuriame šią teoriją išgirdau, kalba ėjo apie neigiamas patirtis vaikystėje). Iš pradžių kitų teorijų kontekste šis santykių traumų skirstymas man pasirodė mažiau svarbus, net norėjau neminėti, bet vėliau pagalvojau, kad visgi jis naudingas, norint susidaryti pilną vaizdą. Pavyzdžiui, jei kalbėtume apie tėvų meilę ir rūpestį, kurių taip reikia kiekvienam vaikui, pasitaiko, jog mano klientai pasakoja, kad augo „geroje šeimoje“, tik va – „niekaip nepavyksta patiems sukurti šeimos“ ir / ar jie apskritai „nesijaučia gerai santykiuose“. Imi gilintis ir pasirodo, jog augdami jie puikiai prisitaikė būti „patogiais vaikais“ šeimoje, kurioje tėvai daug dirbo ar rūpinosi visai kitais dalykais – šie klientai patyrė ilgalaikę emocinio įsitraukimo, asmeniško rūpesčio stoką. Arba kiti klientai, „turėję puikią vaikystę“, pasirodo, jog patyrė tokią intensyvią, mamos „meilę“, kad jos perteklius dar ir dabar išgązdina kiekvieną kartą, jei kas nors, tinkantis į porą, ima rodyti dėmesio ženklus. Manoma, jog stokos trauminė patirtis skatina ko-priklausomo elgesio bruožus, nerimastingą prieraišumo stilių, o pertekliaus – kontr-priklausomo elgesio bruožus, vengiantį prieraišumo stilių.

​Toliau ieškodama informacijos apie santykių traumas radau dar vieną įdomų skirstymą. Jame traumos klasifikuojamos pagal tai, kokio jausmo – pykčio, liūdesio, baimės ar nusivylimo - vaikas, atsidūręs įtemptoje situacijoje, negalėjo išgyventi. Pagal šią teoriją, jei tėvai sunkiai pakelia, ignoruoja ar nuvertina vaiko emocijas sudėtingose situacijose, nerodo empatijos vaiko išgyvenimams, nepadeda nusiraminti, ateityje vaikas sieks išvengti tų emocijų, nes neišmoksta, kaip su jomis tvarkytis. Pavyzdžiui, tėvo apšauktas ir apstumdytas vaikas jaučiasi bejėgis pasipriešinti ir slopina savo pyktį. Ateityje toks žmogus gali daryti viską, kad nebesusidurtų su aplinkinių nepasitenkinimu, o ir pats deda pastangas „nepykti“, kol kažkada prasprogsta.

​Šią klasifikaciją papildo ir ženkliai praplečia, mano nuomone, kita teorija, kuri santykių traumas skirsto pagal tai, kokia psichikos funkcija dėl trauminių patirčių liko užblokuota. Ji susieta su autonomijos vystymosi teorija, pagal kurią tapti suaugusiu žmogumi – reiškia įgyti pakankamą autonomiją. Autonomija apibrėžiama 4 požymiais:

• Gebėjimas priimti sprendimus – tai gebėjimas remtis savo vertybėmis, norais, tikslais ir jų pagrindu rinktis, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Tai gebėjimas atsispirti išoriniam (tėvų, visuomenės) spaudimui ir reikalavimams.

• Gebėjimas suprasti savo jausmus, mintis, poreikius, priimti savo individualumą, nepriklausomai nuo kitų žmonių nuomonės ir vertinimų jo atžvilgiu.

• Gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, elgesį, mokytis iš savo klaidų.

• Gebėjimas kurti ir palaikyti sveikus santykius su kitais žmonėmis

Traumuojanti patirtis, pasak šios teorijos, sutrikdo kažkurios iš šių (ar visų) funkcijų / autonomijos savybių vystymąsi.

​Dar viena santykių traumų klasifikacija akcentą deda į tai, kieno elgesys su vaiku darė didžiausią įtaką traumuojantiems išgyvenimams rastis. Pagal šią teoriją, egzistuoja trys pagrindinės santykių traumos:

• Atstumtojo trauma. Ji susijusi su motinos neigiamais jausmais ir elgesiu vaiko atžvilgiu. Jautriausias periodas – nuo gimimo iki penkerių metų. Ši trauma įvyksta, jei vaikas jaučiasi mamos nemylimas ir dėl to nesusikuria bazinis saugumo jausmas. Suaugęs toks asmuo visais įmanomais būdais bando užpildyti mamos meilės trūkumą ir nuolat ieško daug pripažinimo ir meilės iš išorės. Tačiau dėl įvykusios traumos jų begalinis meilės poreikis niekada negali būti pilnai patenkintas.

• Netobulumo / prarastojo trauma. Ji susijusi su neigiamais tėvo jausmais ir elgesiu vaiko atžvilgiu. Jautriausias periodas – nuo penkerių iki vienuolikos metų. Patyręs šią traumą žmogus užauga turėdamas įsitikinimą, kad yra niekam tikęs, ką bedarytų, jam niekas iki galo nesigaus. Visgi, jis įnirtingai stengiasi įveikti šį „prakeiksmą“ ir įrodyti savo tėvui, kad yra ne taip. Imasi darbų ir kelia tikslus, kuriems simpatizuoja tėvas, tačiau vis užstringa, išgyvendamas beprasmybės jausmą. Tai kartojasi, nes asmuo nesupranta, ko iš tikrųjų nori jis pats. Tai veda į nusivylimą ir depresiją, pakurstomas baimės vieną dieną prarasti savo gyvenimo kontrolę, o tada jau visi pamatys kas jie yra iš tikrųjų – jų tikrąjį apsimetėlio veidą.

• Saviidentifikacijos trauma. Ši trauma susijusi su sociumo neigiamomis reakcijomis į vaiką (pvz.: klasiokų patyčios, į asmenį nukreipti neigiami bendraamžių komentarai socialiniuose tinkluose). Jautriausias periodas – nuo vienuolikos iki šešiolikos metų. Patyręs šią traumą, asmuo nesijaučia saugiai būdamas šalia kitų žmonių, jam atrodo, kad aplinkiniai jo nesupranta, nepriima, todėl vengia atsiverti, siekia likti nematomu. Be to, žmogui sunku susigaudyti savyje, suprasti, kas jis yra, ką gali, kokių gabumų turi, jausti savo vertę. Dominuoja įsitikinimai: „esu niekas“, „aplinkiniams esu nematomas, nereikalingas“, todėl gyvenime dažniausiai nepasiekia tiek, kiek galėtų, nebando nieko naujo, vengia rizikos. Netgi netiki, jog turi teisę siekti ir norėti kažko daugiau. Pavydi kitų sėkmei, galvoja, kad jei pats kažko siektų, ir jam pasisektų, bet lieka įstrigęs tik iliuzijose ir fantazijose.

​Įdomi pasirodė kanadiečių kilmės psichologės Lise Bourbeau santykių traumų teorija. Ji išskiria 5 skirtingas santykių traumas:

• Atstūmimo trauma (trauma of rejection)

• Apleistumo / paliktojo trauma (trauma of abandonment)

• Pažeminimo trauma (trauma of humiliation)

• Išdavystės trauma (trauma of betrayal)

• Neteisybės / neteisingo elgesio trauma (trauma of injustice)

Atstūmimo traumą, pasak Lise Bourbeau, gali patirti vaikai, kurie gimė po itin sunkaus nėštumo arba gimė nepageidaujami, ne tokie, kokių tikėjosi tėvai – ne tos lyties, ne tokio temperamento, ne tokių interesų ar siekių ir pan. ir susiduria su pasikartojančiomis situacijomis, kai jų tokių nepriima ir atstumia.

Atstūmimo traumą patyręs žmogus dažnai socialinėse situacijose jaučiasi menkas, nepilnavertis, nereikalingas, nesvarbus ir nepageidaujamas. Šiuos išgyvenimus lydi gėdos, kaltės, pavydo, vienišumo jausmai, socialinis nerimas. Būdamas tarp žmonių, toks asmuo laikosi nuošalyje, stengiasi likti nematomas, todėl aplinkinių gali būti vertinamas kaip uždaras. Kurdamas romantinius santykius, yra neišrankus ir linkęs susitikinėti net su tais, kurie jam nepatinka. Tačiau apskritai, tai labiau vengia bet kokių santykių ar socialinių interakcijų, kuriose trauminė patirtis gali pasikartoti ir dažnai abejoja, ar apskritai turi teisę šiame pasaulyje būti. Vietoj emocinio artumo su kitais renkasi gyvenimą intelektinėje veikloje, fantazijose, virtualiuose žaidimuose, gali būti linkęs piktnaudžiauti psichiką veikiančiomis medžiagomis. Su šia trauma siejama Bėglio kaukė (šizoidiškas elgesio tipas).

Apleidimo trauma įvyksta tuomet, kai tėvai (ypač tos pačios lyties kaip ir vaikas) vaiko emocinius poreikius tenkina menkai ar labai netolygiai ir /arba aplinka, kurioje auga vaikas, yra nestabili ir nenuspėjama. Manoma, jog apleistumo traumą gali išgyventi vaikai, kurių tėvai juos myli, bet per mažai laiko praleidžia su jais, t.y. nuolat yra užsiėmę darbe, išvyksta uždarbiauti į užsienį ir vaiką palieka auginti seneliams. Arba jei tėvai girtauja, nuolat pykstasi, o vaikas patiria nepriežiūrą, smurtą, išnaudojimą. Taip augdamas asmuo gauna žinutę, kad jo poreikiai nėra svarbūs, o jis pats nenusipelno, kad su juo gražiai elgtųsi. Jis dažniausiai neišmoksta reguliuoti savo emocijų, lengvai susierzina, nuliūsta, pravirksta ir gali situacijose reaguoti perdėtai dramatiškai. Su šia trauma siejamas nerimastingas prieraišumo tipas, asmuo nepasotinamai trokšta meilės ir artumo, bet tuo pačiu nuolat abejoja kitų noru likti su juo santykiuose ir labai bijo būti dar kartą paliktu ir apleistu. Toks žmogus nepasitiki savimi, daro paslaugas kitiems netgi aukoja savo interesus vardan kitų, tikėdamasis, kad tie asmenys jam padės ateityje, nuolat ieško į ką galėtų atsiremti, nemėgsta savarankiškai priiminėti sprendimų. Taip pat taikstosi net su netinkamu elgesiu jų atžvilgiu, sunkiai pakelia vienatvę. Gali būti linkę į priklausomybes. Su šia trauma siejama Priklausomo kaukė.

Pažeminimo trauma susijusi su vaiko gėdinimu, žeminimu namuose, mokykloje ar kitose jo erdvėse. Pavyzdžiui, kai vaikui dažnai kartojami nemalonūs komentarai apie jo kūną, gebėjimus, charakterį, elgesį, nuvertinamos jo pastangos, veiklos, kai vaikas įžeidinėjamas, nuolat lyginamas su kitais vaikais, fiziškai skriaudžiamas, jam kyla gėda dėl savęs ir kaltė. Vaikas jaučiasi, kad yra nepakankamai geras. Užaugęs toks žmogus daro viską, kad tik nebūtų dar kartą pažemintas ir neretai susikuria nežmoniškas gyvenimo sąlygas: dirba viršvalandžius, be išeiginių, apsiima atlikti papildomus darbus, spręsti kitų problemas, apsikrauna įvairiomis atsakomybėmis, nemoka atsipalaiduoti. Santykiuose nori būti visiems geras, pirmas siūlosi visiems padėti, nemoka pasakyti „ne“, bijo ką nors įžeisti ir aukoja save bei savo gerovę kitų labui, nepaiso savo poreikių. Todėl neretai atsiduria situacijose, kuriose su juo elgiamasi išnaudojančiai. Bet toks žmogus, net ir patirdamas skausmą, yra linkęs pateisinti netinkamą kitų elgesį savo atžvilgiu, užgniaužia savo pyktį bei agresiją kitiems, o vietoj to kaltina save ir toliau elgiasi savo atžvilgiu baudžiančiai. Su šia trauma siejama Mazochisto kaukė.

Išdavystės trauma yra susijusi su neišspręstu Edipo kompleksu, kai priešingos lyties tėvas vaiko prieraišumą išnaudoja asmeniniams poreikiams tenkinti, manipuliuoja vaiku. Pavyzdžiui, kai išgyvendami dėl nesėkmingų santykių ar po skyrybų tėvai itin susifokusuoja į vaiką (t.y. mama į sūnų arba tėvas į dukrą) ir, viena vertus, jį labai lepina, kita vertus, itin kontroliuoja. Šią traumą patyrę asmenys stengiasi išlaikyti stipraus, pasitikinčio savimi žmogaus įvaizdį, nepripažįsta savo pažeidžiamumo, nerodo jausmų, siekia būti svarbūs ir ypatingi. Jie nepasitiki kitais, yra įtarūs, reiklūs, geba puikiai „nuskaityti“ žmonių emocijas, moka gerai meluoti, manipuliuoti, užkariauti, kitus išnaudoja savo tikslams ar savivertei pakelti, santykyje – kontroliuojantys, valdingi. Jų nuotaika nepastovi, gali būti pikti, nekantrūs, situacijose greit nusprendžia ir greitai veikia. Sunkiai susitaiko, jei kažkas prieštarauja jų pozicijai ar griauna jų planus. Visas elgesys yra sufokusuotas į tai, jog, neduok Dieve, jų niekas neapgautų ir neišnaudotų dar kartą. Su šia trauma siejama Kontroliuotojo kaukė.

Neteisingo elgesio trauma dažniausiai yra susijusi su tos pačios lyties kaip ir vaikas tėvo pasikartojančiais priekaištais vaiko atžvilgiu. Nuvertindamas vaiko gabumus, kritikuodamas už klaidas ir pabrėždamas trūkumus, išreikšdamas nepasitenkinimą pasiekimais, toks tėvas/mama sukuria vaikui jausmą, kad ir ką jis bedarytų, niekada netaps pakankamai geras. Nors ir nesulaukdamas pasidžiaugimo juo, vaikas ir toliau siekia atitikti tėvų idealą. Užgniaužęs jautriąją savo pusę, savo jausmus, jis ima tikėti, kad jei jis pasieks daugiau, tai užtikrins kitų meilę ir simpatiją jo atžvilgiu. Suaugęs toks asmuo būna disciplinuotas, ambicingas, perfekcionistiškas, reiklus sau, nori viską daryti tobulai, efektyviai, jų gyvenime dominuoja pareigos, nepaisomas nuovargis ar prasta savijauta, neleidžiama sau atsikvėpti, pasidžiaugti maloniais dalykais. Jausmai jam asocijuojasi su kontrolės praradimu ir silpnumu, todėl juos užgniaužia ir aplinkiniams gali atrodyti šaltas bei nejautrus. Jam sunku pripažinti savo netobulumą, pažeidžiamumą, kad yra nuo kažko priklausimas, turi kokių nors problemų, ligų, negandų, todėl neprašo pagalbos ir aplinkiniams stengiasi sukurti įspūdį, kad su juo viskas gerai. Dažnai gyvenime orientuojasi į taisykles, daug ką matuoja teisingai/neteisingai parametrais. Su neteisingo elgesio trauma siejama Rigidiškumo kaukė.

​Tai tiek šiame straipsnyje tų santykių traumų teorijų. Kaip minėjau, svarbu analizuojant savo istoriją, prie jų aklai neprisirišti. Teorijos tik padeda / gali padėti susiorientuoti, per kokią prizmę analizuoti savo išgyvenimus. Beje, noriu pabrėžti, jog gijimas vyksta ne kaltinant tėvus ar kitus artimos aplinkos žmones, o pirmiausia pripažįstant savo istoriją tokia, kokia ji buvo, leidžiant sau išgyventi visus jausmus, kurie kyla galvojant apie tai. Šiame kelyje tikrai pravartu ir psichoterapeuto pagalba.