​Šiandien intervizijos metu su kolegomis palietėme psichoterapijos užbaigimo klausimą. Psichoterapijos užbaigimas yra labai svarbi terapinio proceso dalis, deja, tai ne visada vyksta sklandžiai. Užbaigti psichoterapiją, tai nereiškia tiesiog į ją daugiau neiti. Yra nemažas skirtumas tarp NUTRAUKTOS psichoterapijos ir UŽBAIGTOS, nors išoriškai šie reiškiniai gali būti panašūs.

Kada terapija yra nutraukta? Tai nutinka, kai psichoterapinis procesas nutrūksta per greitai arba staiga. Kai dėl finansinių, laiko, kitų išorinių aplinkybių arba dėl asmeninės ar atsiradusios tarpusavio santykių įtampos klientas nebeateina. Deja, bet psichoterapija kartais gali nutrūkti ir dėl psichoterapeuto nepatirties ar neapdairumo, kai terapinio proceso užbaigimui neskiriama pakankamai dėmesio, laiko. Taip psichoterapijos procesas lieka irgi iki galo neužbaigtas.

Psichoterapijos užbaigimas – tai sąmoningas, abipusiu sutarimu paremtas procesas. Žodį PROCESAS čia noriu ypatingai pabrėžti, nes užbaigimas neįvyksta per vieną susitikimą, ypač jei kalbame apie vykusį ilgalaikį darbą. Paprastai apie artėjančią terapinių santykių pabaigą psichoterapeutas su klientu kalba dar toli iki realaus išsiskyrimo. Šiame procese neretai paliečiamos laikinumo, netekties, atsisveikinimo temos ir tai yra geras būdas susigaudyti, kaip mes apskritai išeiname, kaip paleidžiame, kaip dėkojame, kaip užveriame duris. O kelių paskutinių susitikimų metu aptariama, kas buvo pasiekta, kas liko neišspręsta, kaip kartu sekėsi dirbti, prisimenami labiausiai įstrigę terapinio proceso momentai, išgyvenami jausmai, kylantys atsisveikinat, aptariamos pagalbos galimybės ateityje. Kaip viena kolegė gerai įvardino, kad užbaigimas turi apimti tris dalis: thank you, fuck you ir goodbuy (už ką jaučiuosi dėkingas, ko negavau ir atsisveikinimas).

Kodėl toks užbaigimas svarbus? Reflektuodami užbaigimo patirtį, mes mokomės apdoroti netektį ne kaip traumuojantį išgyvenimą, o priimti ją kaip natūralų gyvenimo reiškinį. Tai didina mūsų atsparumą susiduriant ir su kitomis netektimis bei pabaigomis gyvenime.

​Visai neseniai viename iš savo įrašų kalbėjau apie psichoterapijos užbaigimo procesą. Akcentavau, jog tai - svarbi terapinio darbo dalis, kurios metu psichoterapeutas ir klientas skiria laiko nueito kelio refleksijai: apžvelgiami pasiekti rezultatai, įvardijama, kas liko neišspręsta, ir dalijamasi jausmais, susijusiais su atsisveikinimu. Svarbu paminėti dar ir tai, jog psichoterapijos užbaigimas dažniausiai vyksta palaipsniui, epizodiškai įtraukiant pokalbius apie artėjančią pabaigą, bet svarbiausia - ABIPUSIU SUTARIMU. Minėtame įraše apgailestavau, jog kartais klientai dėl tam tikrų priežasčių pasirenka nutraukti psichoterapiją staiga, nesuteikdami sau galimybės kartu su psichoterapeutu atvirai reflektuoti apie terapinę patirtį bei nutraukimo motyvus. Tokiais atvejais dažnai lieka neišbaigtumo jausmas. Tačiau šį kartą norėčiau pakviesti pamąstyti apie kitokias, rečiau pasitaikančias situacijas: kada PSICHOTERAPEUTAS gali ar net turi nutraukti psichoterapiją su klientu?

Šį klausimą pasufleravo taip pat neseniai vykęs pokalbis, kurio metu buvo išsakyta nuomonė, jog klientas gali būti daug labiau atsipalaidavęs terapiniame santykyje ir gauti pagalbą tiek laiko, kiek jam reikia, o psichoterapeutas, net jei dėl tam tikrų priežasčių norėtų, negali pasitraukti bei inicijuoti susitikimų pabaigos, nes gauna pinigus už sesijas ir jį įpareigoja kontraktas. Ar kažkaip panašiai.

Taigi, ar iš tikrųjų psichoterapeutas negali nutraukti sesijų?

Jeigu žiūrėsime į psichoterapiją kaip į aptarnavimo paslaugą, kur klientas yra paslaugos gavėjas, o psichoterapeutas – paslaugos teikėjas, tokia nuomonė gali atrodyti pagrįsta. Visgi, psichoterapija nėra įprasta paslauga. Tai autentiškas, gyvas dviejų žmonių susitikimas, kuriame per dialogą tyrinėjama kliento būtis: santykis su savimi, kitais ir pačiu gyvenimu. Šio proceso metu tarp kliento ir psichoterapeuto taip pat kuriasi santykis - atviras, nuoširdus ir autentiškas (arba bent jau taip turėtų būti), kuris, kaip žinia, yra stipriausias pokyčių katalizatorius tiek kliento savijautoje, tiek gyvenime apskritai. Kitaip tariant, psichoterapeutas nėra tiesiog psichoterapinės paslaugos teikėjas, o - lygiavertis psichoterapinio proceso dalyvis, tad iš tikrųjų būna situacijų, kai ir jo iniciatyva psichoterapija gali būti nutraukta. Kokios tai situacijos?

• jei specialisto kompetencija neatitinka kliento poreikių (pavyzdžiui, išaiškėja, jog klientui reikalinga kita pagalbos forma, specifinė terapija);

• jei specialistas dėl tam tikrų asmeninių priežasčių negali būti atviras su konkrečiu klientu (pavyzdžiui, dėl stiprių perkėlimo reakcijų, kurių nepavyksta sušvelninti asmeninės terapijos ar supervizijų metu);

• jei jaučia, jog kliento pasirinkimai labai vertybiškai nepriimtini ir tai ima kliudyti priimti klientą nevertinančiai ir empatiškai reaguoti į jo išgyvenimus;

• jei tampa sunku išlaikyti terapines ribas (pavyzdžiui, kyla stiprus seksualinis potraukis klientui arba klientas ima siekti psichoterapeuto kaip seksualinio partnerio);

• jei klientas nesilaiko kontrakto (pavyzdžiui, neapmoka už sesijas);

• jei psichoterapija tampa nebeveiksminga (pavyzdžiui, jau kuris laikas psichoterapinis procesas atrodo įstrigęs, o klientas atsisako keisti požiūrį ar elgesį);

• jei kyla grėsmė specialisto saugumui, sveikatai ar gyvybei (pavyzdžiui, klientas ima grasinti psichoterapeutui ar elgtis agresyviai);

• jei kyla etinių prieštaravimų (pavyzdžiui, paaiškėja, jog klientas yra kito kliento artimasis, o kreipimosi priežastis – tarpasmeninis konfliktas);

• jei psichoterapija naudojama manipuliacijai ar kitiems destruktyviems tikslams (pavyzdžiui, į psichoterapines sesijas klientas ateina norėdamas gauti pažymą teismui apie apsilankymus, tačiau iš tiesų pagalbos nesiekia ir susitikimų metu realaus noro kažką keisti neišsako);

• jei psichoterapeutas jaučiasi emociškai perdegęs, susiduria su rimtomis sveikatos problemomis.

Nutraukdamas susitikimus su konkrečiu klientu dėl mano minėtų priežasčių, psichoterapeutas nesielgia neteisėtai. Atvirkščiai, toks sprendimas gali reikšti sąžiningą pasirinkimą. Ir, be abejo, klientas nėra paliekamas nežinioje - psichoterapeutas turėtų aiškiai iškomunikuoti klientui savo motyvus ir padėti, jei reikia, rasti kitą specialistą.