Pavyduliavimas romantiniuose santykiuose

“Esu labai pavydus”, - dalinasi Tomas. “Jei tik ji išeina į miestą su draugėmis, aš negaliu sau rasti vietos! Vien nuo minties, jog koks nors kitas vyras dabar į ją žiūri, man rauna stogą! Nors ji nėra davusi pagrindo nepasitikėti ja, nieko negaliu su savimi padaryti! Skambinėju jai, neva tai su kažkokiu reikalu, atsiliepus, klausau, kokie garsai kitame ragelio gale, specialiai tempiu laiką. Draugė pyksta. Jau žino, kad ne šiaip sau skambinu. Apsibarame…”
Pasikartojantis pavyduliavimas yra nemalonus išgyvenimas žmonių tarpusavio santykiuose, kurį lydi baimė netekti brangaus asmens dėmesio ir meilės. Šis jausmas nebūtinai kyla vien tik tarp romantinėje poroje esančių. Pavyduliavimas, pavyzdžiui, gali kilti ir tarp draugių, kai viena pavyduliauja kitai, kad ši dažniau leidžia laiką su kitomis draugėmis. Vaikas gali pavyduliauti mamos tėčiui ar kitiems vaikams. Arba gali būti pavyduliaujama, kad partneris per daug dėmesingas savo vaikams iš pirmos santuokos. Tačiau rašydama šį straipsnį daugiau omenyje turėjau romantinę porą ir jų išgyvenimus.
Taigi, pirmiausia norisi pasakyti, jog pavyduliavimas pats savaime nėra neigiamas dalykas. Biologinės teorijos jį netgi aiškina kaip instinktyvią reakciją, kylančią siekiant apsaugoti ir išlaikyti savo teritoriją. Švelniai ir neįkyriai reiškiamas pavyduliavimas gali pakurstyti aistrą ir artumą santykiuose. Gali būti visai malonu, kad partneris tavęs pavyduliauja – tai leidžia jausti, kad jam esi svarbus, partneris tau - neabejingas. Kita vertus, kai pavyduliavimas virsta įkyriu persekiojimu, priekaištais ir kontrole – gyventi su tuo gali būti nebepakeliama.
Stipriai pavyduliaudamas žmogus gali elgtis netgi priešingai savo vertybėms – kelti ultimatumus, grasinti, tikrinti telefonus, prikabinti sekimo kameras, kontroliuoti, manipuliuoti, žeminti partnerį, nuvertinti jo draugus, aplinką. Tai nėra malonu partneriui ir nenaudinga tarpusavio santykiams. Nesprendžiant problemos, kaupiasi nuoskaudos, atsiranda atstumas, ima vertis ir didėja tarpusavio santykių praraja.

Kodėl pavyduliaujama?
Pabandysiu pateikti keletą priežasčių, kurios neretai būna labai tarpusavyje susijusios ir veikia kartu:
• Pavyduliavimą pakursto nepasitikėjimas savimi, menkavertiškumo jausmas.
Žmonės, linkę nuvertinti save, įpratę save lyginti su kitais ir fokusuotis į tas jų savybes, kurias mato kaip pranašesnes nei jų turimos, dažnai išgyvena nerimą, jog yra prastesni, gali būti nebeįdomūs, nebepatrauklūs, neverti partnerio meilės ir nebereikalingi.
Kartais pavyduliavimą išprovokuoja ir savęs lyginimas su pačiu partneriu. Jei asmuo savo partnerį mato ženkliai patrauklesniu už save, jei jo profesinį statusą ar aktyvumą socialiniame gyvenime vertina geriau nei savo, ir galvoja, kad partneris dėl savo savybių gali būti itin geidžiamas aplinkinių, taip pat gali kilti pavyduliavimas.
• Pavyduliavimas susijęs ir su nesavarankiškumo jausmu, priklausomybe nuo partnerio
Priklausomybė šiuo atveju gali būti visokia: fizinė („gyvename partnerio namuose“), finansinė („gyvename iš jo pajamų“), o ypač emocinė („aš nesijaučiu pakankamai autonomiškas. Negaliu gyventi be šio žmogaus. Jei jis dings, aš nesusitvarkysiu, neišgyvensiu“). Pavyduliavimą kursto grėsmė prarasti partnerį, kurio egzistavimas šalia suvokiamas kaip būtina sąlyga tiek fiziškai, tiek psichologiškai išlikti, gyventi, jaustis saugiai.
• Pavyduliavimą skatina stiprus savininkiškumo jausmas
Tai stiprus noras išlaikyti visa, kas priklauso man, visa, kas yra mano įtakoje. Partneris taip pat suvokiamas kaip „mano nuosavybė“, kurios baiminamasi netekti. Tikėtina, jog žmogaus savininkiškumo jausmą neretai sustiprina išgyventa stokos, nepritekliaus patirtis vaikystėje, kai trūko svarbių asmenų (tėvų) meilės, palaikymo ir priėmimo. Stiprus savininkiškumo jausmas dažnai yra susijęs tiek su menkavertiškumo jausmu, tiek su priklausomybe nuo partnerio.
• Pavyduliavimą gali pakurstyti išgyventa išdavystės patirtis ar pačio išduodantis elgesys ar impulsai
Patirti neištikimybę, išdavystę yra skausminga, o šie išgyvenimai giliai įsirėžia į atmintį. Pavyduliavimo jausmas šiuo atveju kyla lyg automatinis signalas, skatinantis asmenį saugotis nuo tokio skausmo pasikartojimo, nors santykių kontekstas gali būti jau seniai pasikeitęs.
Būna ir taip, jog jeigu žmogus pats nevengia neištikimauti, jam atrodo, kad ir partneris elgiasi panašiai. Teisindamas savo elgesį, asmuo gali turėti įsitikinimų, kad „visi vyrai / moterys eina į kairę“ ir jaudintis, kad gali būti taip pat išduotas. Be to, gali net nebūti konkrečių veiksmų, o tik impulsai. Kitaip tariant, asmuo tik fantazuoja apie santykius nuošalėje, tačiau savo fantazijas priima kaip savo partnerio galimą realų elgesį.
• Pavyduliavimas gali kilti, kai apskritai sunku pasitikėti kitais žmonėmis
Žmogui, kuris iš apskritai nepasitiki kitais žmonėmis, gali būti sunku pasitikėti ir savo partneriu.
• Pavyduliavimą gali skatinti realus partnerio elgesys
Kaip jau buvau minėjusi, pavyduliavimas gali žadinti ir malonų jaudulį – partneris tavęs pavyduliauja, nėra abejingas, kad kažkas kitas tau rodo dėmesį. Yra žmonių, kurie net neįsisąmonindami stiprina savo vertę provokuodami pavyduliavimą – elgiasi iššaukiančiai, atvirai koketuoja, vilioja. Jausmas, kad esi visų geidžiamas maloniai pakutena savimeilę.
• Pablogėję tarpusavio santykiai ir komunikacijos stoka taip pat gali kurstyti pavyduliavimą.
Kai santykiuose atsiranda problemų, trūksta atvirų pokalbių, nebesirūpinama tarpusavio ryšio puoselėjimu, gali kilti įvairių nuogąstavimų ir įsivaizdavimų apie partnerį.
• Patologinis pavyduliavimas
Tokio pavyduliavimo priežastis – psichikos liga ar sutrikimas. Šiuo atveju kalbu apie intensyvų ir visiškai nepagrįstą pavyduliavimą, žmogui sergant paranoidine šizofrenija, esant išsivysčiusiam asmenybės sutrikimui dėl alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo, esant kitiems psichikos sutrikimams ir / ar turint paranojinių pavydo kliedesių. Tai statistiškai ženkliai retesni atvejai nei neurotinis pavyduliavimas. Sergantis žmogus – absoliučiai nekritiškas, jaučiasi nuolat apgaudinėjamas, nors tam gali nebūti jokio objektyvaus pagrindo, nepagrįstai yra įsitikinęs savo teisumu, ieško įkalčių ir kaltindamas partnerį daro abiejų gyvenimus nepakeliamais. Šiuo atveju būtinas medikamentinis gydymas.

​Ką daryti, jei nuolat pavyduliaujate?
• Pripažinkite sau, jog pavyduliaujate, skirkite laiko suprasti, kodėl taip yra, kas šį jausmą pakursto. Pavyduliavimas visada turi priežastį, gal ir ne vieną. Būtų puiku tai tyrinėti, kai esate neįsiaudrinęs, o ramybės būsenoje.
Jei pavyduliaujate, nes nepasitikite savimi, pamėginkite aiškiai suprasti, kokius trūkumus savyje matote, kuo esate nepatenkintas (išvaizda, charakteriu, pasiekimais ar pan.). Tikėtina, jog visame tame bent šį tą galima pakeisti. Be to, prisiminkite, jog esate vertingas ir patrauklus kažkokiomis kitomis savo savybėmis.
Paklauskite savęs, dėl kokių jūsų savybių jūsų partneris jūs pasirinko, kas jūsų santykiuose jums abiems patinka? Kaip puoselėjate tai, kas jus skatina būti kartu, tvirtina jūsų santykius? Paklauskite savęs, ką darote, jog ir toliau jūsų partneris jus rinktųsi? Puoselėkite tas savo savybes, kurios jums pačiam ir partneriui patinka, tapkite tokiu, kuriuo pats didžiuotumėtės.
Gal bijote ateities neapibrėžtumo, t.y. kyla baimė, jog partneris ateityje jūsų nebesirinks, nepaisant įdėtų pastangų? Bet šitoj vietoj mes nė vienas neturime garantijų. Visi santykiai kažkada baigiasi. Išskirti gali jei ne gyvenimo aplinkybės, tai mirtis. Nė vienas nesame nuo to apsaugoti. Be to, galimai jau esate patyręs tam tikrų netekčių gyvenime ir turite patirties, kad tai jūsų nepražudė.
• Patyrinėkite ir tai, kokių turite įsitikinimų apie pavyduliavimą: ar vertinate jį vien neigiamai, ar matote ir teigiamas puses? Kaip suprantate pavyduliavimo prasmę? Kaip pats jaučiatės dėl to, jog pavyduliaujate?
• Kilus pavyduliavimui, pirmiausia pamėginkite nusiraminti – eikite pasivaikščioti, padarykite kelioliką pritūpimų, iš lėto išgerkite stiklinę vandens ar arbatos, reguliuokite kvėpavimą. Tai neišspręs problemos, tačiau padės vėl blaiviai mąstyti.
• Atminkite, jog pavyduliavimas yra tik jausmas. Net jei jis kyla automatiškai, nepriklausomai nuo jūsų norų, esate atsakingas už tai, kokių veiksmų imatės. Paanalizuokite, ką paprastai darote, kai pavyduliaujate? Ar tie veiksmai padeda jūsų santykiams? Ar kontroliuodamas partnerį iš tikrųjų galite užsitikrinti saugumą? Pamėginkite išbūti su savo pavyduliavimu, nevertinant ir nesmerkiant savęs, o taipogi nepersekiojant ir nemanipuliuojant partneriu.
• Apie pavyduliavimą su partneriu kalbėkite jautriai ir stenkitės kurti tokią komunikacinę erdvę, kurioje abiems būtų galima saugiai dalintis savo jausmais.
• Gali būti, jog pavyduliavimas nesiliaus – jūs vis tiek jausite šį jausmą. Paklauskite savęs, ar galėtumėte pavyduliauti, tačiau vis tiek siekti pasitikėti? Pasitikėjimas kitu žmogumi kažkuria prasme yra ir pasirinkimas, t.y. „aš pasitikiu tavimi, nors ir pavyduliauju“.
• Jeigu išspręsti kylančių sunkumų nepavyksta, kreipkitės psichologinės-psichoterapinės pagalbos, abu lankykite porų terapiją.

​Ką daryti, jei jūsų romantinis partneris nuolat pavyduliauja?
• Patyrinėkite, kaip jaučiatės, kai partneris pavyduliauja. Ką tai jums reiškia, kaip pavyduliavimą suprantate? Įsisąmoninkite, ir kaip atsakote į partnerio reiškiamus tokius jausmus ar elgesį?
• Nereikėtų ignoruoti ar taikstytis su nuolatiniu partnerio pavyduliavimu. Į pavyduliavimą reaguokite ramiai, nežeminkite partnerio ir nekritikuokite.
• Nevenkite ramiomis aplinkybėmis kalbėtis su partneriu apie pavyduliavimą. Pamėginkite abu suprasti, kodėl jis pavyduliauja, kokiomis aplinkybėmis šis jausmas kyla.
• Jautriai priimkite partnerio jausmus, bet ne netinkamą elgesį. Pvz.: jei partneris bando jus kontroliuoti, piktinasi jūsų ketinimu išeiti susitikti su draugėmis, galėtumėte sakyti: „Suprantu, jog jautiesi nesaugiai, tačiau atsisakyti susitikimo su draugėmis aš nenoriu. Pamėginkime rasti abiem tinkamą sprendimą.“
• Pamėginkite suprasti, jog partnerio išsakomi įtarinėjimai jam yra labai realūs, kaip ir baimės, kurios skatina pavyduliauti. Todėl jums gali tekti kantriai ir ne kartą kalbėtis apie partnerio įsitikinimus ir išgyvenimus.
• Pamėginkite susitarti dėl tam tikrų situacijų, kuriose kyla pavyduliavimas. Galbūt jūs taip pat sutiksite keisti savo elgesį, kad partneris jaustųsi ramiau. Kita vertus, auka turi būti pasverta. Nereikėtų atsisakyti to, ko praradimas jums iš tiesų būtų skaudus.
• Neslapukaukite. Net jei žinote, kad tam tikri jūsų poelgiai gali sukelti partnerio neigiamą reakciją, nebandykite tai sąmoningai nuslėpti. Vengdamas nemalonumų vis vien kada nors išsiduosite, o tada bus dar sunkiau vienas kitu pasitikėti.
• Kasdienybėje nevenkite komunikuoti, jog partneris jums yra svarbus. Tai gali būti gražūs žodžiai, komplimentai, šypsena, apkabinimai, laikas kartu, dovanos, meilės žaidimai ir visos kitos jums abiems priimtinos artumo formos, padedančios stiprinti santykius.
• Jeigu išspręsti kylančių sunkumų nepavyksta, kreipkitės psichologinės-psichoterapinės pagalbos, abu lankykite porų terapiją.

​O jei romantinis partneris visai nepavyduliauja?
Atrodytų, jog santykiai be pavyduliavimo yra sveiki ir siektinas idealas. Kai nepavyduliaujama, tai iš tikrųjų gali rodyti abipusį pasitikėjimą ir santykių brandumą. Šiuose santykiuose partneriai gerbia vienas kitą, pripažįsta kiekvieno pasirinkimo laisvę, atvirai bendrauja ir sprendžia kylančias problemas. Visgi, nepavyduliavimas gali rodyti ir mažą partnerio emocinį prisirišimą bei menkesnį įsitraukimą į santykius. Gali būti, jog žmogus apskritai nesidomi savo jausmais, nuvertina juos, galimai mato kaip silpnumo ženklą, todėl pavyduliavimo jausmą slopina ar neigia kaip ir kitus jam nepriimtinus jausmus. Arba, galbūt, vengia konfliktų ir apie savo pavyduliavimą nutyli. Taigi, kiekvieno istorija – unikali ir atsakymo reikėtų ieškoti individualiai.


 +37068486984
rasykpsichologui@gmail.com  
Lankytojų skaitliukas