
Artėjant Šv. Kalėdoms(interviu spausdintas sveikatos ir medicinos aktualijų savaitraštyje "Lietuvos sveikata", 2022 m.)
- Kokiomis nuotaikomis gyvena Jūsų klientai, su kokiais rūpesčiais susiduria pasiruošimo šventėms ir švenčių laukimo laikotarpyje?
- Artėjant Didžiosioms metų šventėms, mes visi daugiau ar mažiau įsitraukiame į papildomus rūpesčius: galvojame, kaip papuošti namus, ką dėsime ant šventinio stalo, renkame dovanas artimiesiems, ieškome būdų suvaldyti šventines išlaidas. Mano klientai – ne išimtis, jie taip pat susiduria su panašiais iššūkiais. Kita vertus, apie šiuos mes retai kalbame psichoterapijoje. Kur kas dažniau kartu su klientais tenka ieškoti sprendimų į klausimus, susijusius su artimųjų lankymu ar vienišumu. Tradiciškai šv.Kūčios ir šv.Kalėdos yra laikomos šeimos šventėmis, o Naujieji - švenčiami su draugais. Iš to kyla nemažai įtampų tiems, kurių santykiai su artimaisiais priešiški, juntamas susvetimėjimas ar susitikimai asocijuojasi su konfliktais. Sunku ir tiems, kurie apskritai neturi artimųjų ar draugų.
Be to, nors laukiame gražiausių metų švenčių, ilgi paros tamsos periodai lemia, kad gauname mažiau saulės šviesos, dažnas jaučiame energijos trūkumą, būname irzlesni, greičiau pavargstame. Tai irgi veikia bendras nuotaikas – taip pat ir mano klientų.
- Nemaža dalis žmonių pripažįsta, kad šventinis laikotarpis sukelia ir nemažai streso. Kokios būtų Jūsų profesinės įžvalgos, kaip atrasti vidinę ramybę ir sumažinti stresą?
- Stresas nemaža dalimi susijęs su sau keliamais reikalavimais. Jeigu tikimės suorganizuoti nepriekaištingą šventę artimiesiems ir draugams, nustebinti įspūdingomis dovanomis, visur sudalyvauti, tai įtampos gali kilti daugiau nei norėtųsi. Siūlau stabtelti, nusiraminti, atsigręžti į save ir savęs paklausti: o ko aš iš tiesų noriu? Ar nesivaikau primetamų standartų? Vardan ko darau tai, ką darau? Ar iš tiesų mano galimybės atitinka išsikeltus sau uždavinius? Ar gyvenu laukimu, šventinėm nuotaikom, ar sukuosi rūpesčių karuselėj ir laukiu, kada gi tai baigsis? Prieššventinį stresą suvaldyti padeda aiškus planas ir ne per dideli lūkesčiai. Šventės neturėtų virsti įsipareigojimų maratonu. Gerai, kai tęsiamos tradicijos dera su žmogaus vidiniais procesais, vertybėmis bei galimybėmis. Minimalistinis stalas, simbolinės dovanėlės, pagarbus bendravimas gali būti visiškai pakankami gražioms šventėms sukurti. Be to, kad būtume atsparesni stresui, rūpintis savimi reikia nuolat, o ne tik prieš šventes ar po jų.
- Ką turėtume daryti ir ko nedaryti, kad it speigas, sukaustantis gamtą šerkšnu, susvetimėjimas ir pavydas kitiems, nesustingdytų mūsų širdžių?
- Susvetimėjimo jausmas kyla, kai rodosi, jog kiti yra priešiški ar abejingi, o pavydas atsiranda, kai imame geisti to, ką turi kiti ir įsivaizduojame, kad tai padarytų mus laimingesniais. Abu šie jausmai pažįstami visiems. Retai pasitaikydami ir trumpalaikiai jie didelės žalos dažniausiai nepadaro, tačiau kai susiduriame su jais prieššventiniu laikotarpiu, jaučiamės pasimetę, prastesni. Tiek susvetimėjimo jausmas, tiek pavydas aiškiai disonuoja su šventinėm nuotaikom bei skatinimais laiką praleisti drauge, santarvėje ir nepamirštant nė vieno. Užsitęsę minėti jausmai gali tapti rimta problema, apsunkinančia žmogaus adaptaciją ir trikdančia asmeninę laimę. Kai jaučiamės susvetimėję, vieniši, pavydūs, tai ženklas, kad turime pasirūpinti savo santykiais ir savimi. Galbūt per daug laiko leidžiame internetinėse platybėse ir apleidome gyvą bendravimą? Galbūt susikaupusiam pykčiui leidžiame vadovauti mūsų sprendimams ir per daug atitolome nuo kitų? O galbūt klaidiname save, laimę siedami su trumpalaikiais džiaugsmais? Nėra vieno sprendimo visoms šioms situacijoms ir skirtingiems žmonėms. Vieniems gali padėti aktyvus įsitraukimas į prieššventines paramos akcijas, kitiems – bažnytinės bendruomenės veiklą. Kažkas galbūt nuspręs, kad seniai matėsi su draugais ir pakvies į susitikimą. Dar kiti gal pasirinks dažniau susiskambinti su artimaisiais. Kitaip tariant, susvetimėjimui ir pavydui įveikti padeda ryšio kūrimas su kitais, patiriamo džiaugsmo išgyvenimas apkabinimuose ir šypsenose, atrastas dėkingumas už kiekvieną akimirką, už gyvenimą.
- Žmones, sergančius lėtinėmis ligomis ar turinčius negalią prieš šventes neretai apima liūdesys, vienišumo, nereikalingumo jausmai. Kokius "receptus" galite pasiūlyti įveikti liūdesiui?
- Vienišumo, nereikalingumo, naštos kitiems jausmas tikrai ne taip jau retai lydi sunkias negalias turinčius žmones. Tai sietina su ligos sąlygotais fizinių galimybių pasikeitimais, sumažėjusiu gyvenimo kontrolės potyriu, augančiu pesimizmu. Todėl šventinis šurmulys, blizgesys, vykstantys renginiai tikrai gali sustiprinti atskirties jausmą. Visgi, mūsų jauseną veikia tai, į ką fokusuojamės. Kai jaučiamės vieniši, nuliūdę ar nereikalingi, galime atsigręžti į tai, kas mus ramina ir teikia vilties: paskaityti knyga, paglostyti murkiantį katiną, susitvarkyti spintą ar pavartyti seną nuotraukų albumą. Be to, siūlau nevengti susisiekti su artimaisiais, pasidomėti, kaip jiems sekasi, užsiminti apie savo nuotaikas. Emocinės paramos ir pagalbos galima kreiptis ir į psichologą, skambinti psichologinės pagalbos linijon.
- Artėjančios žiemos šventės siejasi su jaukumu ir laiku šeimai, kas be ko ir didesniu pareigų pasiskirstymu. Kaip patartumėte elgtis kalėdinio ir naujametinio pasiruošimo metu, kad išvengtume konfliktų, nesutarimų tarp šeimos narių, kad nuostabių Kalėdų emocijų neužgožtų kartėlis ir ginčai tarpusavyje?
- Siekiant išvengti skubos, nesutarimų, pasiruošimo šventėms nereikėtų atidėti paskutinei dienai ar savaitei. Dar gruodžio pradžioje galima susiėsti visiems ir aptarti šventinį repertuarą, pasidalinti idėjomis, pareigomis. Tokius pasisėdėjimus galima paversti kassavaitine tradicija, įtraukiančia ne tik švenčių organizavimo darbus, bet ir malonius užsiėmimus: stalo žaidimus, rankdarbius, arbatos gėrimą. Visa tai reikėtų vertinti kaip investiciją į mūsų santykius: o kur santykiai geri, net ir konfliktinės situacijos lengviau išsprendžiamos.
+37068486984
rasykpsichologui@gmail.com